LRT apie mus, kaip sugrižę į Lietuvą įrengėme vaikų lauko darželį, kaip pomiegius pavertėme darbu
Živilė Dragūnė su vyru Jonu Jungtinėje Karalystėje ne tik užsidirbo pinigų, bet ir įgijo naudingų įgūdžių, reikalingų darbui su vaikais. 4 dukras auginantys sutuoktiniai grįžę į Lietuvą Ukmergės rajone įrengė neformalų ugdymo centrą gamtos prieglobstyje, skautų stovyklą ir lauko darželį. Žiūrėti reportažą.
Lietuvių šeima iš šiaudų pasistatė namą: pamatykite, kaip atrodo
Turbūt daugelis prisimena pasaką „Trys paršiukai“, kurioje buvo pateikiami trys namai, pastatyti iš skirtingų medžiagų – šiaudų, pagaliukų ir plytų. Nors pasakoje šiaudinis namelis nupučiamas pirmiausiai, vis tik lietuvių pora – iš Kauno kilęs Jonas ir iš Vilniaus kilusi Živilė Dragūnai – prieš 15 metų pasiryžo įrodyti, kad šiaudiniai namai – ne ką prastesni už plytinius ar mūrinius namus. Naujienų portalo tv3.lt skaitytojams apie sumanymą Ukmergės rajone, Sukinių kaime pasistatyti šiaudinį namą, jo privalumus ir trūkumus sutiko papasakoti Jonas. Pasak jo, labiausiai juodu su žmona tuo metu žavėjo mintis apie galimybę gyventi gamtoje, aplinkai draugiškame pastate. „Šitas laikas buvo apie 2004-2005 metus, tad Lietuvoje statybininkai visokių pasakų [apie šiaudinius namus] prisekdavo, o mano dėdė, kadangi jis irgi statybininkas, tada taip santūriai pasakė, kad gal tu vis dėlto iš plytų statykis“, – pasakojo pašnekovas. Vis tik neformalaus ugdymo centro „Skautų slėnis“ įkūrėjas dėdės nepaklausė ir jiedu su žmona pradėjo gilinti savo žinias apie šiaudinius namus. Įkvėpimo sėmėsi Didžiojoje Britanijoje Gilindami žinias Jonas su žmona pradėjo važinėti po Lietuvą ir lankyti šiaudinių namų pradininkus. Tokiu būdu pora galėjo iš arti apžiūrėti tuo metu dar tik mintyse statomą objektą. 2006 metais pora, ieškodami būdų užsidirbti, išvyko į Didžiąją Britaniją, tačiau ten ne tik nepaleido minties apie šiaudinį namą, bet ir atrado naujas galimybes jais pasidomėti. „Didžiojoje Britanijoje gausu ekologinių bendruomenių, gyvuojančių dar nuo Antrojo Pasaulinio karo. Jie yra užaugę, tvarkosi, dalijasi žiniomis. Sužinojome, kad šiaudiniai namai buvo statomi jau virš 100 metų. Aplankėme kelis namelius, kurie sulaukė tokio amžiaus, pažinome įvairius tokių namų dizainus, kur žmonės patys statosi sau ir leidžia eksperimentuoti su formomis, dydžiais. Apie kai kuriuos namus net nepasakytum, kad tai šiaudinis namas, apart tų, kurie pasidarę langelius, kad matytųsi šiaudai“, – pasakojo pašnekovas. Kadangi vis labiau gilinant žinias pora šiaudiniais namais ėmė tik dar labiau domėtis, jie suprato, kad laikas išmokti tokių namų statybos technikos. Tuo metu Jonas su Živile susirado kelias įmones Didžiojoje Britanijoje, vedančias mokymus apie tai, kaip tokius namus pasistatyti. „Pradžioje mokėmės įvairių technikų, po to sekė praktikos uždarose patalpose, kaip pastatyti tokius namus ir ką svarbu apie juos žinoti. Vėliau kursų dalyviai kviesdavo vieni kitus į talkas, kurių metu buvo galima iš arti pamatyti statybas ir prisidėti“, – procesu dalijosi Jonas. Šiaudinio namo statybos užtruko Pašnekovas pasakojo, kad sukaupus žinių ir praktiškai pamėginus prisiliesti prie šiaudinio namo statybos, jiedu su žmona ryžosi patys pasistatyti tokį namą Lietuvoje. Jis tikino, kad visas procesas užtruko, nes statybos prasidėjo 2010 metais, o baigėsi tik 2011 metų vasaros pabaigoje. „Statybų laikas yra ruduo, o žiemą pralaukėme, nes viskas turi susislėgti, nusistovėti ir tada kitais metais jau pradėjome kitus darbus. Pats namas nereikalavo daug darbo, bet užtepus vieną molio tinko sluoksnį reikia sulaukti, kol jis išdžius, tepti antrąjį sluoksnį ir tada vėl laukti iki trečiojo. Tad jeigu imant laiką, kiek trunka pasistatyti, galiu pasakyti, kad galima ir per pusę metų tai padaryti, bet mes trukome ilgiau, nes procesas buvo pertrauktas“, – pasakojo jis. Kadangi šioje srityje tuo metu tik labai nedidelė Lietuvos statybos įmonių dalis turėjo žinių, Jonui teko pačiam lipdyti savo namą. Jis pasakojo, kad į procesą įtraukė šeimą, draugus ir skautus. Tuo metu pasistatyti šiaudinį namą buvo neįprastas reiškinys. „Nemažai draugų buvo negirdėję apie tokius namus, tad patys domėjosi, kas čia vyksta, jiems buvo smalsu. Kartais ir statybininkų brigados atvykdavo apsižiūrėti, jiems buvo įdomu, kas čia per technikos, o kartais užsukdavo ir paprasti žmonės, kurie norėjo, svarstė apie tokio namo statybas. Tad mūsų nemažai klausinėdavo, kartais jausdavomės kaip ekspozicijoje, nes visi atvykdavo savaitgaliais ir gerą pusdienį kalbėdavomės apie namą ir techninius iššūkius“, – juokėsi Jonas. Privalumai ir trūkumai Šiuo metu Jonas su Živile skaičiuos jau 14 metų, praleistų šiaudiniame name. Jonas atviras – toks namas jų šeimai tinka ir patinka. Paklaustas apie šiaudinių namų privalumus, Jonas pasakojo, kad didžiausias iš jų – natūralumas ir ekologiškumas. „Vienareikšmiškai, didžiausias privalumas yra natūralus namas, kuris neturi jokių sluoksnių, kurie uždarytų kvėpavimą ir dėl to kauptųsi kondensatas. Sienos taip pat yra pakankamai storos, apie pusės metro pločio“, – pasakojo jis. Taip pat Jonas atskleidė dar vieną naudingąją tokių namų savybę – šilumą. Pasak jo, jeigu diena saulėta ir saulės spinduliai nusileidžia ant molio sienų – ji įšildo namus, o šiluma išsilaiko gana ilgai. Jo teigimu, net žiemos metu saulė kartais taip įkaitindavo sienas, kad būdavo galima nešildyti namų. Vis tik Jonas pasakojo, kad kadangi tai yra jo pirmasis pastatytas šiaudinis namas, jis neapsieina be trūkumų. Pašnekovas pasakojo, kad statybų procese buvo padaryta nemažai klaidų. „Galbūt reiktų atidžiau sekti, kad nepaliktum tarpų, užkišinėti šiaudais natūraliai atsirandančius tarpus tarp šiaudų kitkų. Dar name po pirmos žiemos trūko pagrindinis didelis langas. Jį reikėjo pasikeisti, nes buvome nusprendę dėti stiklo paketą be lango rėmo. Greičiausiai suvaikščiojo mediena ir trūko stiklas“, – prisipažino pašnekovas. Pokalbio pabaigoje Jonas atkreipė dėmesį į vieną iš labai paplitusių mitų apie šiaudinius namus. Anot jo, dauguma sako, kad į juos lengvai įsiskverbia graužikai, tačiau tai nėra tiesa. Anot jo, šiaudinių namų statyboje yra naudojama technologija, kuri taip suspaudžia šiaudus, kad netgi kišant į šiaudus pirštą – jis neįlistų. „Pirmais metais, kai sienos buvo netinkuotos, graužikai bandė įsigraužti, bet maksimaliai tai padarė 3-5 centimetrų gylyje, o po to jau gyvūnas mato, kad kuo toliau lenda, tuo sunkiau tai padaryti ir iškeliaudavo kitur. Aišku, reikia tinkamai paruošti šias sienas“, – akcentus sudėjo pašnekovas. Straipsnį paskelbė: Liepa Svirskaitė, tv3.lt Nuoroda į TV3.LT straipsnį: https://www.tv3.lt/naujiena/gyvenimas/lietuviu-seima-is-siaudu-pasistate-nama-pamatykite-kaip-atrodo-n1397281
Lietuvos skautijos jūrų skautai: „Savo upių švara turime rūpintis patys“
Unikalus Jūrų skautų žygis ŠVENTOJI–BALTIJA (Holy–Baltic) truko 12 dienų. 300 km – tiek iš Ukmergės iki Rusnės valtimis nuplaukė Lietuvos skautijos Kauno, Ukmergės ir Vilniaus jūrų skautai. Laivų įgula – tarptautinė, su Lietuvos jūrų skautais kartu plaukė ir Erasmus projekto savanoriai iš Ukrainos, Rumunijos ir Italijos. Liepos 16 dieną plaukimas startavo Šventosios upėje ties Ukmerge, vėliau pasiekę Nerį, plaukė link Kauno. Po dviejų dienų Kaune irkluotojai persėdo į dešimtvietes irklines valtis – vadinamas „Žalčiais“. Plaukimą puošė trivietė burvaltė ,,Laumė“, kurią 2015 metais jūrų skauto Jono Dragūno ir buriavimo entuziasto Virgilijaus Apanavičiaus įkvėpti ir vadovaujami per septynis mėnesius savo rankomis pasistatė Ukmergės jūrų skautai. Iš Kauno papildytas sąstatas tęsė savo naują kelionės etapą Nemunu. Kelionės tikslas – laivais pasiekti Rusnę jau įgyvendintas. Žygį Lietuvos upėmis vainikavo tradicinis LS jūrų skautų dalyvavimas Klaipėdos jūros šventės regatos rungtynėse ir renginiuose. Jūrų skautų atradimai – užterštos šalies upės. Plaukimo metu buvo vykdomas tarptautinis ekologinis projektas, kurio metu buvo imami Šventosios, Neries ir Nemuno paviršinio vandens mėginiai užterštumui nustatyti. Žygio metu tirti vandens nitratų, nitritų, fosfatų ir amonio rodikliai. Šiandienai jūrų skautai turi ką pasakyti gyventojams, kurie gyvena prie šių šalies pagrindinių arterijų. Jūrų skautai nustatė, kad Šventosios upėje fosfatų norma viršyta – 0,22 (mg/l) (fosfatai tai medžiagos nuo buityje naudojamų ploviklių ir kt. cheminių valymo medžiagų). Tenka pasidžiaugti, kad Šventoji prieš įtekant į Nerį labai švari – fosfatų kiekis 0 (mg/l), nitratų 0 (mg/l), amonio – 0,04 (mg/l). Didžiąsias upes skautai tyrė prie didesnių įmonių ir vertino valymo įrenginių poveikį. Duomenys rodo, kad vandens švara ties Nerimi prieš „Achemą“ ir už jos stipriai skiriasi. Jaunieji ekologai įvertino, jog Neris prieš Jonavą žymiai švaresnė (fosfatų kiekis 0,04mg/l), nei iškart už „Achemos“ (fosfatų kiekis 0,31 mg/l). Įdomių atradimų žygio metu rasta ir keliaujant žemyn Nerimi ties Kaunu. Prie Kauno ties Kleboniškio gyvenviete yra nustatyti aukšti amonio rodikliai 0,44 (mg/l). Išvertus į paprastą kalbą, šioje Neries vietoje padidėjęs srutų kiekis. Tiriant upių tėvą – Nemuną – skautams teko nusivilti, nes Kaune už valymo įrenginių vanduo išlieka stipriai užterštas – nuo cheminių medžiagų, naudojamų buityje, jo kiekis labai aukštas – viršijantis leidžiamas normas (0,42 (mg/l). Atplaukę į Jurbarką, žygeiviai nustatė, kad Nemuno užterštumas buityje naudojamomis cheminėmis medžiagomis nemažėja, bet auga (fosfatai 0,43 (mg/l). Jaunieji tyrėjai įvertino, kad amonio kiekis Nemune didžiausias ties Rusne (0,94(mg/l), o fosfatais labiausiai užterštas ties Uostadvariu (fosfatai 2,5 (mg/l). Komentuodama gautus vandens tyrimo duomenis, Vytauto Didžiojo universiteto, aplinkotyros katedros mokslininkė dr. Giedrė Kacienė nurodė, kad tirti azoto ir fosforo junginiai yra biogeninės medžiagos, būtinos augalų ir dumblių augimui; be jų neegzistuotų nei sausumos, nei vandens ekosistemos. Tačiau, anot mokslininkės, „azoto ir ypač fosfatų perteklius sukelia spartų dumblių populiacijos augimą, vandens žydėjimą. Šių medžiagų šaltinis yra nuotekos, gausiai tręšiami žemės ūkio pasėliai”. Iš gautų duomenų matyti, kad kai kuriose vietose – ties gyvenvietėmis, miestais, įmonėmis, Lietuvos upių būklė nėra ideali”, – teigia VDU mokslininkė. Anot G. Kacienės, „gali būti, kad žemiau nedidelių gyvenviečių upių vandenį vis dar teršia patys gyventojai, nelegaliai išleidžiantys buitines nuotekas į upeliukus ar drenažinius įrengimus, „praturtindami“ upių vandenį amoniu bei skalbimo priemonėse esančiais fosfatais, o pastarieji pasišalina sunkiau nei azoto junginiai net ir moderniuose valymo įrenginiuose, greičiausiai todėl ir buvo nustatyta normas viršijanti jų koncentracija ties Kaunu”. Kita vertus, anot VDU mokslininkės, verta pasidžiaugti, kad upės nėra tiek užterštos ir natūraliai apsivalo, ką rodo Šventosios pavyzdys – nors upėje buvo viršyta fosfatų koncentracija, tačiau upės žiotyse vanduo jau visiškai švarus. Kalbant apie vandens tyrimą, norisi pažymėti, kad ši iniciatyva kilo iš pačių LS jūrų skautų ir tyrimą vykdė 9–11 klasių moksleiviai. Šie entuziastai patys analizavo duomenis, juos lygino su kitomis šalimis ir garsiai įvardijo labai liūdną faktą, kad Lietuva kol kas vienintelė šalis Europoje, kur neuždraustos buityje naudojamos cheminės priemonės turinčios gamtai kenksmingų fosfatų. „Pirminį tikslą pasiekėme – skautukai buvo labai susidomėję ir įsitraukę į tyrimus, pradėjo patys stebėti ir pastebėti vandens skaidrumą, dumblių kiekį, kiekvienas susimąstė apie savo elgesį su vandeniu”, – teigė viena iš žygio vadovių Živilė Dragūnė. Komentuodama geriamojo vandens situaciją, jūrų skautė Ž. Dragūnė teigė, kad kelionės metu žygeiviai ypač jautė geriamo vandens kokybės pokyčius: „Aplink Kauną dviejose vietose negalėjome prisipilti talpų iš krano, nes, pasak šeimininkų, jis buvo negeriamas. Labai skanaus vandens gavome iš šulinio Jurbarke”. Kaip teigia žygeiviai, „vėliau Panemunėje teko gerti nelabai skaidrų, bet skanų vandenį. Rusnėje vanduo iš krano buvo neskanus, bet, pasak šeimininkų – geriamas”. Jūros šventės metu Klaipėdoje vyko diskusija, kurios metu žygio dalyviai dalijosi atrastais upių švaros rodikliais, diskutavo, kaip gyventi švariau, nekenkiant gamtai. Taip buvo siekiama, kad šis vandens žygis didintų jūrų skautų sąmoningumą ir skatintų aplinkai nekenksmingą jų elgseną. Šiomis savo idėjomis žygio metu buvo stengiamasi uždegti ir vietos bendruomenes, su kuriomis plaukiant šalies upėmis skautai susitiko (susitikimai su bendruomenėmis vyko Zapyškyje, Jurbarke, Rusnėje ir kt.). Rudenį žygeiviai savo atradimais, kaip gyventi švariau, dalinsis su skautais ir kitais bendraamžiais savo mokyklose. Šis plaukimas kaip ir pats skautavimas siekia kelių tarpusavyje derančių tikslų. Pagrindinis iš jų – jaunimo ugdymas per patirtį (angl. learning by doing), pasitelkiant jūrinio skautavimo idėją ir veiklas. Skautavimas – tai Robert Baden-Powell apie 1907 metus Anglijoje sukurta ir patyriminiais metodais paremta harmoningo jaunimo ugdymo sistema per kelis dešimtmečius išpopuliarėjusi visame pasaulyje šiandien vienija apie 30 milijonų skautų 216-oje šalių. Lietuvos skautija yra didžiausia skautų organizacija Lietuvoje, turinti savo gretose apie 2 500 skautų iš įvairių Lietuvos vietovių. Ji taip pat yra Pasaulio skautų organizacijos WOSM narė. LR Seimo nutarimu (2015 metų spalio mėn.) 2018-ieji paskelbti Lietuvos Skautų judėjimo metais. Skautavimo idėjomis norime uždegti kuo daugiau žmonių, įkvėpti jų bendruomeniškumą, kūrybiškumą ir pasitikėjimą savo jėgomis. Apie skautų padalinius ir veiklas daugiau galima sužinoti tinklapyje: http://www.skautai.lt/ arba http://www.skautuslenis.lt/ bei Facebook paskyrose http://www.facebook.com/LSjuruskautai, http://www.facebook.com/ukmerges.juriai ir http://www.facebook.com/Nemunotuntas Niekada nėra per vėlu. Lietuvos skautija, o ypač jūrų skautai visus metus mielai kviečia prisijungti vaikus ir paauglius bei suaugusius žmones, susidomėjusius mūsų idėjomis ir veiklomis, nusprendusius patirti atradimų ir iššūkių jaudulį. Džiaugiamės, kad Lietuvos skautijos jūrų skautų plaukimą Šventoji–Baltija rėmė Birštono Nemunas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Rokiškio pienas. Straipsnio autorė: Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė Nuoroda į SC.BNS.LT straipsnį: https://sc.bns.lt/view/item/lietuvos-skautijos-juru-skautai-savo-upiu-svara-turime-rupintis-patys-208071
Jūrų skautai tyrė vandens užterštumą upėse
Dalinamės prisiminimais iš Jūrų skautų žygio, kurio metu jie valtimis plaukė iš Ukmergės iki Rusnės ir tyrė upių vandens užterštumą. Beplaukdami skautai taip pat vykdė ekologinį projektą, kurio metu ėmė Šventosios, Neries ir Nemuno paviršinius vandens mėginius užterštumui nustatyti. Žygio metu buvo tiriami vandens nitratų, nitritų, fosfatų ir amonio rodikliai. Jų tikslas – įveikti apie 300 kilometrų. „Šis plaukimas kaip ir pats skautavimas siekia kelių tarpusavyje derančių tikslų. Pagrindinis iš jų, tai jaunimo ugdymas per patirtį, pasitelkiant jūrinio skautavimo idėją ir veiklas“, – rašoma skautų pranešime. Žygyje taip pat buvo plaukiama triviete Ukmergės jūrų skautų rankomis statyta burvalte „Laumė“, kuri pastatyta pagal prancūzų „Petite Brise“ modelio laivo brėžinius. Iš Ukmergės skautai išplaukė liepos 16 dieną, o Rusnę buvo planuota pasiekti kitos savaitės pabaigoje. O liepos 30 dieną jie tradiciškai dalyvavo Klaipėdos jūrų šventės regatos rungtynėse ir renginiuose. Nuo Ukmergės iki Rusnės plaukė Lietuvos skautijos Vilniaus, Kauno ir Ukmergės jūrų skautai. Su jais taip pat plaukė studentai iš Ukrainos, Rumunijos ir Italijos. Pradinė idėja – savo pagamintu laivu nuplaukti nuo Ukmergės iki Baltijos gimė ir buvo įgyvendinta tarpukario Lietuvoje, kai 1933 metais Ukmergės jūrų skautai savo darbo irkliniu-buriniu laiveliu ežerais ir upėmis nuplaukė apie 450 kilometrų nuo Ukmergės iki Klaipėdos. Straipsnį paskelbė: Naujienų portalas „Kas vyksta Kaune“. Nuoroda į straipsnį: https://kaunas.kasvyksta.lt/2016/07/23/gamta/juru-skautai-tiria-vandens-uzterstuma-upese/
Šiaudiniame name įsikūrusi miestiečių šeima: mūsų dukros nuo gimimo yra skautės
Kai dar neturėjo vaikų, Jonas Dragūnas su žmona Živile ketverius metus gyveno ir dirbo Anglijoje, planuodami užsidirbti būstui Lietuvoje, kaip kad daro nemažai lietuvių. Bet, skirtingai nei daugelis tautiečių, pora svajojo ne apie butą ar namą mieste, o apie kur nors gamtoje stovintį ekologišką šiaudinį namą. Dabar jie tokiame name gyvena kartu su keturiomis dukromis ir, kaip teigė portalui LRT.lt, yra tuo labai patenkinti. Mieste užaugusius sutuoktinius gyvenimas gamtoje traukė turbūt todėl, kad jie jau seniai yra skautai, o dabar dar ir neformalaus ugdymo centro „Skautų slėnis“ įkūrėjai. Jonas pasakojo, kad pirmą kartą apie skautus išgirdo ir prie jų prisijungė dar 1993 m., kai buvo visai nedidelis mokinukas, o ir šis judėjimas Lietuvoje tik žengė pirmuosius žingsnius. Nuo tada Jonas nepailsdamas skautavo, tapo jaunuoju vadovu, perėjo visas grandis, suaugęs ėmėsi organizuoti visokius skautų renginius ir rengti projektus. Jono žmona Živilė į skautų veiklą įsitraukė, kai susipažino su vyru, būdama 21-erių, kartu pradėjo lankytis įvairiuose renginiuose, eiti į žygius, ir jai tai labai patiko. „Tik skautų įžadų dar ilgai nedaviau, atsilaikiau gal aštuonerius metus – tai man buvo principo reikalas, norėjau įsitikinti, kad tą darau ne dėl Jono, o tikrai pati to noriu“, – nusišypsojo moteris. Ir kai 2006 m. pora iškeliavo uždarbiauti į Jungtinę Karalystę, jiems labai padėjo skautai. „Tokia bendruomenė bet kurioje šalyje tave priima kaip seną pažįstamą, prireikus gali padėti ir rasti gyvenamąją vietą, ir darbą, be to, apsigyvenę svetimoje vietoje iškart turėjome su kuo bendrauti“, – pasidžiaugė Jonas. Ten jis dirbo koledže, skirtame autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams. Pradžioje buvo pagalbiniu darbuotoju, vėliau tapo mokytoju (Lietuvoje buvo baigęs socialinio darbo magistro studijas). Taigi, išvykus į užsienį Jonui statybose dirbti neteko, bet statybomis jis labai domėjosi ir lankė jų kursus – Anglijoje šiaudiniai namai nėra naujovė, jie paplito 20 amžiaus pradžioje. O štai Lietuvoje ekologinių namų statyba buvo tik pradėjusi žengti pirmuosius žingsnius. Laisvu nuo darbo metu sutuoktiniai lankėsi gamtoje įsikūrusiose ekologinėse bendruomenėse ir domėjosi jų gyvenimo ypatumais. Apžėlęs sklypas be jokio keliuko Į Lietuvą šeima grįžo 2010 m., jau besilaukdama pirmosios dukros, sukaupusi žinių apie šiaudinių namų statybas ir rimtai nusiteikusi kibti į darbus. Pirmiausia jiedu išsirinko ir įsigijo didelį atokų ir apžėlusį sklypą Ukmergės rajone. Jonas buvo gimęs ir užaugęs Kaune, Živilė – Vilniuje, tad abu juokavo, kad išsirinko vietą namams lygiai pusiaukelėje, už 75 km tiek nuo vieno, tiek nuo kito miesto. Tuomet jiedu su padėjėjais kibo į statybų darbus (kurį laiką jie dar gyveno Kaune ir dirbo Valdorfo mokykloje). Paplušėti teko kaip reikiant – į sklypą nevedė joks kelias, nebuvo elektros ir kitų komunikacijų. Sklype mielai triūsė ne tik Jonas, bet ir pirmagimės jau susilaukusi Živilė. „Darbai manęs negąsdino, nes nuo mažens padėdavau tėčiui statybose, man daug kas atrodė savaime suprantama – aš ir tinkavau, ir ant stogo lipau“, – sakė ji. Savaitgaliais į talkas suvažiuodavo draugai, o kartais užsukdavo ir visai nepažįstami žmonės, besidomintys tuo, kaip statomi ekologiški šiaudiniai namai. Per kelerius metus išsvajotas namas išdygo. Po kurio laiko netoli jo atsirado ir skautų stovyklavietės namelių lauko darželis, kiti pagalbiniai pastatai. Minus 20 laipsnių – o šildyti nereikia Ir koks gi tas šeimos gyvenimas išsvajotame šiaudiniame name? „Reikia turėti omenyje, kad sienų storis – pusė metro, jų viduje šiaudai, dėl to visai kitokia ir garso, ir šilumos izoliacija, būdami namie mes negirdime, kaip į kiemą įvažiuoja automobilis. Namą šildo mažas pečiukas ir briketų kūrenti reikia visai nedaug (tiesa, ir namas pradžioje buvo nedidelis, apie 50 kv. metrų, vėliau, kai mūsų daugėjo, atsirado ir priestatų)“, – pasakojo Jonas. Ir Živilė pasidžiaugė, kad namas labai šiltas. „Žiemą, jeigu šviečia saulė, ji pro langą taip įšildo moliu dengtą sieną, kad nė pečiuko kurti nereikia, nors lauke būna minus 20“, – sakė ji. Abu patikino, kad gyvenant name, pastatytame iš gamtinių medžiagų ir kvėpuojančiame, jausmas visai kitoks nei įprastame bute, rodos, net kvėpuoti lengviau. Tiesa, yra ir specifikos, kuri įtiktų ne kiekvienam. Kadangi sienos dengtos moliu, jos yra nelygios. Tokią sieną labai lengva pakoreguoti, kai vaikai sumano ją apipaišyti, bet jei norisi pakabinti lentyną, jau kyla iššūkių, reikia specialių medinių konstrukcijų. Živilė prisipažino, kad kartais pagalvoja apie vaikų mokyklą, būrelius šalia namų ir kitus miestietiško gyvenimo privalumus, bet visgi nusprendžia, kad gyvenimas gamtoje juos nusveria. Vasarą verda gyvenimas Keletą metų šeima gyveno be įprastinių komunikacijų, naudojo vėjo jėgainę ir saulės elektrinę, bet kadangi netoliese įkūrė lauko darželį ir stovyklavietę, kuriems taip pat reikėjo energijos, teko statytis elektros generatorių ir pramoninę saulės jėgainę. Visgi 85 proc. jų sunaudojamos energijos ir dabar yra iš saulės. Šiaudinį namą pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno pasistačiusi šeima čia susikūrė sau darbo vietas, susijusias su savo mylima veikla – su skautais (Živilė yra baigusi edukologijos studijas ir daugiausia dirbo su jaunimu). Vasarą „Skautų slėnio“ stovyklavietėje verda gyvenimas, o ir žiemą savaitgaliais neretai vyksta moksleivių edukacijos, žygiai po gamtą, kartais ir su nakvyne (tai galiojo ir toms žiemoms, kai būdavo sniego). Be to, ruošiami įvairūs projektai, skautai iš Lietuvos keliauja į žygius arba savanoriauti į užsienį, o jaunuoliai iš užsienio atvyksta pas mus. Živilei ypač įsiminė kelionė su jaunaisiais skautais irkliniais laivais nuo Ukmergės iki Rusnės, kelionė pėsčiomis aplink Maltai priklausančią Gozo salą. „Dėl lauko darželio įkūrimo savo sklype dar abejojome, nežinojome, ar atsiras norinčių čia vežioti savo vaikus, bet jų atsirado – tėvai atveža ir iš Ukmergės, jos apylinkių, ir iš Širvintų rajono, tiesiog jiems priimtinas būtent toks pagal Skandinavijos pavyzdį įrengtas darželio modelis, kai vaikai didžiąją dienos dalį praleidžia lauke“, – pasakojo Jonas. Gali tekti įvirsti į pelkę Tiesa, kol kiti tėvai vežioja savo vaikus į darželį „Skautų slėnyje“, pats Jonas kasdien savo dukras veža į mokyklą Ukmergėje, iki kurios – 28 km, o po pamokų ir būrelių jas iš ten pasiima, tad iš viso tenka dėl to nuvažiuoti beveik po 60 km ryte ir popiet – tokia jau gyvenimo atokioje vietoje kaina. Vyriausioji Jono ir Živilės dukra, kuriai 14 m., neseniai nusprendė įsikurti pas senelius Kaune ir lankyti mokyklą ten. Tėvai neprieštaravo, jie mano, kad tokio amžiaus vaikai jau gali nuspręsti, kas jiems geriausia, jie patys užaugo ant asfalto ir paskui panoro kraustytis į gamtą, o vaikams gali norėtis pamatyti