Kai dar neturėjo vaikų, Jonas Dragūnas su žmona Živile ketverius metus gyveno ir dirbo Anglijoje, planuodami užsidirbti būstui Lietuvoje, kaip kad daro nemažai lietuvių. Bet, skirtingai nei daugelis tautiečių, pora svajojo ne apie butą ar namą mieste, o apie kur nors gamtoje stovintį ekologišką šiaudinį namą. Dabar jie tokiame name gyvena kartu su keturiomis dukromis ir, kaip teigė portalui LRT.lt, yra tuo labai patenkinti.
Mieste užaugusius sutuoktinius gyvenimas gamtoje traukė turbūt todėl, kad jie jau seniai yra skautai, o dabar dar ir neformalaus ugdymo centro „Skautų slėnis“ įkūrėjai. Jonas pasakojo, kad pirmą kartą apie skautus išgirdo ir prie jų prisijungė dar 1993 m., kai buvo visai nedidelis mokinukas, o ir šis judėjimas Lietuvoje tik žengė pirmuosius žingsnius.
Nuo tada Jonas nepailsdamas skautavo, tapo jaunuoju vadovu, perėjo visas grandis, suaugęs ėmėsi organizuoti visokius skautų renginius ir rengti projektus.
Jono žmona Živilė į skautų veiklą įsitraukė, kai susipažino su vyru, būdama 21-erių, kartu pradėjo lankytis įvairiuose renginiuose, eiti į žygius, ir jai tai labai patiko. „Tik skautų įžadų dar ilgai nedaviau, atsilaikiau gal aštuonerius metus – tai man buvo principo reikalas, norėjau įsitikinti, kad tą darau ne dėl Jono, o tikrai pati to noriu“, – nusišypsojo moteris.
Ir kai 2006 m. pora iškeliavo uždarbiauti į Jungtinę Karalystę, jiems labai padėjo skautai. „Tokia bendruomenė bet kurioje šalyje tave priima kaip seną pažįstamą, prireikus gali padėti ir rasti gyvenamąją vietą, ir darbą, be to, apsigyvenę svetimoje vietoje iškart turėjome su kuo bendrauti“, – pasidžiaugė Jonas.
Ten jis dirbo koledže, skirtame autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams. Pradžioje buvo pagalbiniu darbuotoju, vėliau tapo mokytoju (Lietuvoje buvo baigęs socialinio darbo magistro studijas).
Taigi, išvykus į užsienį Jonui statybose dirbti neteko, bet statybomis jis labai domėjosi ir lankė jų kursus – Anglijoje šiaudiniai namai nėra naujovė, jie paplito 20 amžiaus pradžioje. O štai Lietuvoje ekologinių namų statyba buvo tik pradėjusi žengti pirmuosius žingsnius. Laisvu nuo darbo metu sutuoktiniai lankėsi gamtoje įsikūrusiose ekologinėse bendruomenėse ir domėjosi jų gyvenimo ypatumais.
Apžėlęs sklypas be jokio keliuko
Į Lietuvą šeima grįžo 2010 m., jau besilaukdama pirmosios dukros, sukaupusi žinių apie šiaudinių namų statybas ir rimtai nusiteikusi kibti į darbus.
Pirmiausia jiedu išsirinko ir įsigijo didelį atokų ir apžėlusį sklypą Ukmergės rajone. Jonas buvo gimęs ir užaugęs Kaune, Živilė – Vilniuje, tad abu juokavo, kad išsirinko vietą namams lygiai pusiaukelėje, už 75 km tiek nuo vieno, tiek nuo kito miesto.
Tuomet jiedu su padėjėjais kibo į statybų darbus (kurį laiką jie dar gyveno Kaune ir dirbo Valdorfo mokykloje). Paplušėti teko kaip reikiant – į sklypą nevedė joks kelias, nebuvo elektros ir kitų komunikacijų.
Sklype mielai triūsė ne tik Jonas, bet ir pirmagimės jau susilaukusi Živilė. „Darbai manęs negąsdino, nes nuo mažens padėdavau tėčiui statybose, man daug kas atrodė savaime suprantama – aš ir tinkavau, ir ant stogo lipau“, – sakė ji.
Savaitgaliais į talkas suvažiuodavo draugai, o kartais užsukdavo ir visai nepažįstami žmonės, besidomintys tuo, kaip statomi ekologiški šiaudiniai namai.
Per kelerius metus išsvajotas namas išdygo. Po kurio laiko netoli jo atsirado ir skautų stovyklavietės namelių lauko darželis, kiti pagalbiniai pastatai.
Minus 20 laipsnių – o šildyti nereikia
Ir koks gi tas šeimos gyvenimas išsvajotame šiaudiniame name? „Reikia turėti omenyje, kad sienų storis – pusė metro, jų viduje šiaudai, dėl to visai kitokia ir garso, ir šilumos izoliacija, būdami namie mes negirdime, kaip į kiemą įvažiuoja automobilis. Namą šildo mažas pečiukas ir briketų kūrenti reikia visai nedaug (tiesa, ir namas pradžioje buvo nedidelis, apie 50 kv. metrų, vėliau, kai mūsų daugėjo, atsirado ir priestatų)“, – pasakojo Jonas.
Ir Živilė pasidžiaugė, kad namas labai šiltas. „Žiemą, jeigu šviečia saulė, ji pro langą taip įšildo moliu dengtą sieną, kad nė pečiuko kurti nereikia, nors lauke būna minus 20“, – sakė ji.
Abu patikino, kad gyvenant name, pastatytame iš gamtinių medžiagų ir kvėpuojančiame, jausmas visai kitoks nei įprastame bute, rodos, net kvėpuoti lengviau.
Tiesa, yra ir specifikos, kuri įtiktų ne kiekvienam. Kadangi sienos dengtos moliu, jos yra nelygios. Tokią sieną labai lengva pakoreguoti, kai vaikai sumano ją apipaišyti, bet jei norisi pakabinti lentyną, jau kyla iššūkių, reikia specialių medinių konstrukcijų.
Živilė prisipažino, kad kartais pagalvoja apie vaikų mokyklą, būrelius šalia namų ir kitus miestietiško gyvenimo privalumus, bet visgi nusprendžia, kad gyvenimas gamtoje juos nusveria.
Vasarą verda gyvenimas
Keletą metų šeima gyveno be įprastinių komunikacijų, naudojo vėjo jėgainę ir saulės elektrinę, bet kadangi netoliese įkūrė lauko darželį ir stovyklavietę, kuriems taip pat reikėjo energijos, teko statytis elektros generatorių ir pramoninę saulės jėgainę. Visgi 85 proc. jų sunaudojamos energijos ir dabar yra iš saulės.
Šiaudinį namą pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno pasistačiusi šeima čia susikūrė sau darbo vietas, susijusias su savo mylima veikla – su skautais (Živilė yra baigusi edukologijos studijas ir daugiausia dirbo su jaunimu).
Vasarą „Skautų slėnio“ stovyklavietėje verda gyvenimas, o ir žiemą savaitgaliais neretai vyksta moksleivių edukacijos, žygiai po gamtą, kartais ir su nakvyne (tai galiojo ir toms žiemoms, kai būdavo sniego). Be to, ruošiami įvairūs projektai, skautai iš Lietuvos keliauja į žygius arba savanoriauti į užsienį, o jaunuoliai iš užsienio atvyksta pas mus.
Živilei ypač įsiminė kelionė su jaunaisiais skautais irkliniais laivais nuo Ukmergės iki Rusnės, kelionė pėsčiomis aplink Maltai priklausančią Gozo salą.
„Dėl lauko darželio įkūrimo savo sklype dar abejojome, nežinojome, ar atsiras norinčių čia vežioti savo vaikus, bet jų atsirado – tėvai atveža ir iš Ukmergės, jos apylinkių, ir iš Širvintų rajono, tiesiog jiems priimtinas būtent toks pagal Skandinavijos pavyzdį įrengtas darželio modelis, kai vaikai didžiąją dienos dalį praleidžia lauke“, – pasakojo Jonas.
Gali tekti įvirsti į pelkę
Tiesa, kol kiti tėvai vežioja savo vaikus į darželį „Skautų slėnyje“, pats Jonas kasdien savo dukras veža į mokyklą Ukmergėje, iki kurios – 28 km, o po pamokų ir būrelių jas iš ten pasiima, tad iš viso tenka dėl to nuvažiuoti beveik po 60 km ryte ir popiet – tokia jau gyvenimo atokioje vietoje kaina.
Vyriausioji Jono ir Živilės dukra, kuriai 14 m., neseniai nusprendė įsikurti pas senelius Kaune ir lankyti mokyklą ten. Tėvai neprieštaravo, jie mano, kad tokio amžiaus vaikai jau gali nuspręsti, kas jiems geriausia, jie patys užaugo ant asfalto ir paskui panoro kraustytis į gamtą, o vaikams gali norėtis pamatyti ir miestietiško gyvenimo. Palikusi gimtąjį kaimą mergaitė tapo daug savarankiškesnė, pati planuojasi savo biudžetą ir keliones po miestą.
Kitoms poros dukroms 11, 8 ir 3 m. Visos mergaitės nuo mažens keliauja su tėvais į žygius ir yra tikros skautės. „Mes su žmona pripažįstame, kad mes patys turėjome pasirinkimą, o dukros – ne, jos jau nuo gimimo yra skautės. Tiesa, trimetė pagal savo amžių oficialiai dar negali ja būti, bet jau turi kaklaraištį ir jeigu sesės pradėtų ją erzinti, sakydamos, kad ji skautauti per maža, ji labai įsižeistų“, – pasakojo tėtis.
O kuo jį patį vaikystėje taip sužavėjo šis judėjimas ir kodėl jis kitus tėvus ragintų vaikus leisti į skautų sueigas? „Nesakau, kad visi vaikai turėtų tapti skautais, bet pamėginti ir įgyti patirties, kaip elgtis gamtoje, tikrai verta – čia vaikai sužino, kaip įkurti ugnį, kaip naudoti peilį, kaip elgtis miške per audrą, išmoksta suteikti pirmąją pagalbą. Patirtys gamtoje nebūtinai bus malonios – gali tekti ir sušlapti per lietų ar įvirsti į pelkę, bet jos bus naudingos, o kai kurie vaikai vėliau gal, pavyzdžiui, užsinorės prisijungti prie Šaulių sąjungos“, – sakė „Skautų slėnio“ įkūrėjas.
Straipsnį paskelbė: Gintarė Kairytė, LRT.LT
Nuoroda į LRT straipsnį: https://www.lrt.lt/naujienos/gyvenimas/13/2470951/siaudiniame-name-isikurusi-miestieciu-seima-musu-dukros-nuo-gimimo-yra-skautes?utm_medium=Social&utm_source=Facebook#Echobox=1738488821